AKIES ANATOMIJA

Akies obuolys ir akies raumenys
Akys yra kaukolės priekyje esančiose akiduobėse, jos ten guli minkštame riebaliniame audinyje. Kiekviena akis turi po šešis akių raumenis: keturis tiesiuosius ir du skersaruožius, kurių dėka ji gali sukiotis visomis kryptimis arba susikoncentruoti ties centriniu tašku. Darbo su kompiuteriu metu akis priversta žiūrėti tik į arti esantį objektą, dėl to akių raumenys įsitempia. Tai neigiamai atsiliepia regėjimo kokybei.

Akies sandara
Akies obuolys yra rutulio formos, maždaug 24 mm skersmens. Akies vidus susideda iš kameros skysčio, lęšiuko bei stiklakūnio, apsupto trimis plėvelėmis. Išorinė – odena – akies obuolį supa tarsi tvirta kapsulė ir palaiko jo formą. Priekinę, matomą odenos dalį dengia junginė, pereinanti į permatomą rageną. Ragena yra išgaubta, šio išgaubimo dėka ji kartu su lęšiuku laužia patenkančius į akį šviesos spindulius. Vidurinėje dalyje – gyslainėje – yra kraujo indai, aprūpinantys akį krauju bei deguonimi. Priekinėje gyslainės dalyje prie jos prisijungia krumplyninis raumuo su lęšiuko pasaitėliais bei rainele. Vyzdžio dydį reguliuoja žiedo pavidalo raumuo, esantis rainelės šone. Nuo rainelės taip pat priklauso ir akies spalva.
Kartu su vyzdžiu rainelė reguliuoja į akį patenkančios šviesos kiekį. Šis procesas yra nepaprastai sudėtingas ir vadinamas akies adaptacija.

Akies tinklainė
Vidinė akies obuolio plėvelė, vadinama tinklaine, turi šviesai jautrias nervines ląsteles – stiebelius ir kūgelius, kurie regėjimo signalus perduoda į smegenų regos centrą. Tinklainė yra tarsi smegenų dalis; regėjimo ląstelės kartu yra ir smegenų ląstelės.
Visoje tinklainėje yra maždaug nuo 75 iki 120 milijonų regėjimo lazdelių, sutankėjančių tinklainės kraštuose. Jos reguliuoja juodos – baltos spalvos matymą, t.y. šviesos – tamsos suvokimą. Tinklainėje dar yra maždaug 3,5-6 milijonai spalvų matymo kūgelių.
Spalvotą ir aiškų vaizdą galime matyti tik vienintelėje mažytėje akies tinklainės srityje – geltonojoje dėmėje, arba regėjimo duobėje, kur susikoncentravę regėjimo kūgeliai.
Geltonosios dėmės centrą sudaro Fovea centralis, kur mūsų regėjimas yra geriausias. Deja, jos skersmuo tėra tik 0,1 mm. Ryškų vaizdą mes matome tik tuomet, kai šviesos spinduliai patenka būtent į šią vietą. Regėjimo nervo išėjimo vietoje nėra jokių receptorių – ši tinklainės vieta vadinama akląja dėme.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „akies sandara“

Akies lęšiukas
Už permatomos ragenos ir kameros skysčio yra akies lęšiukas, prie žiedo formos krumplyninio raumens pritvirtintas lęšiuko pasaitėliu. Kitaip negu akies raumens, krumplyninio raumens sąmoningai pajudinti negalime. Tačiau yra galimybė palaikyti jį judrų ir elastingą, dažnai kaitaliojant žvilgsnį (žvelgiant į tolį, žiūrint iš arti).
Akies prisitaikymas žiūrėti iš arti į tolį, t.y. akies gebėjimas aiškiai matyti įvairiai nutolusius daiktus, vadinamas akomodacija. Šis procesas vyksta sąveikaujant akies lęšiukui, jo pasaitėliui ir krumplyniniam raumeniui. Žiūrint į tolį, akies lęšiuko būklė yra normali, jis yra atsipalaidavęs ir plokščias, laikomas lęšiuko pasaitėlių. Priešingai, žvelgiant į daiktą iš arti, atsipalaiduoja lęšiuko pasaitėliai, tačiau įsitempia krumplyninis raumuo. Tuomet lęšiukas sustorėja.

Dirbant kompiuteriu, krumplyninis raumuo būna ilgą laiką įtemptas, kad palaikytų akies gebėjimą matyti iš arti. Senesniam žmogui gali praeiti ir visa valanda, kol lęšiukas grįš į savo įprastinę padėtį.

Šviesos kelias
Kad matytume, reikia arba natūralios saulės šviesos, arba dirbtinio šviesos šaltinio. Pirmiausia šviesa patenka į rageną, kur pirmą kartą laužiami šviesos spinduliai. Toliau jie eina per priešakinę akies kamerą su joje esančiu skysčiu, per vyzdį ir patenka į lęšiuką. Čia šviesa laužiama antrą kartą. Paskui savo kelią ji tęsia per stiklakūnį, ir į tinklainę patenka apverstas jos vaizdas. Atėjusią informaciją priima akies šviesai jautrios ląstelės su savo stiebeliais ir kūgeliais. Čia fotocheminės reakcijos optinius šviesos dirgiklius paverčia nerviniais impulsais ir regėjimo nervais perduoda į smegenų regos centrą.

Regėjimo procesas smegenyse
Iš tikrųjų mato ne mūsų akys, bet smegenų centras, esantis pakaušio srityje (užpakalinėje kaukolės dalyje). Pagrindinis regėjimo nervų kelias kryžiuojasi priekinėje kaukolės dalyje. Smegenys gauna iš abiejų akių informaciją, susiliejančią į vientisą vaizdą, vadinamoje chiasma opticum. Kad matytume erdvinį vaizdą, svarbus abiejų akių dalyvavimas bei jų koncentracija į tą patį tašką. Tik tuomet smegenų centre susiformuoja vientisas vaizdas, kitu atveju jis susidvejina.

Ilgai dirbant kompiuteriu, akys ima matyti ne trijų, bet dviejų matmenų plokštumą. Trūksta erdvinio vaizdo regėjimo, o tai gali turėti nepageidautinų pasekmių.

Dešinysis ir kairysis smegenų pusrutuliai
Smegenis sudaro dešinysis ir kairysis smegenų pusrutuliai, per nervinius impulsus veikiantys priešingas žmogaus kūno puses. Kairysis smegenų pusrutulis kontroliuoja dešinę žmogaus kūno dalį, dešinysis – kairiąją. Jei kartais apopleksija įvyksta kairiajame smegenų pusrutulyje, tai, kaip žinome, paralyžiuojama dešinioji kūno dalis ir priešingai.
Žmogus, kuriame dominuoja kairysis smegenų pusrutulis yra mąstytojas, o tas, kuriame dešinysis – svajotojas. Žinoma, optimaliausia, kai mūsų asmenybė yra subalansuota, kai mes išnaudojame abiejų smegenų pusrutulių veiklą, drauge ir savų gebėjimų potencialą.
Taigi matymas yra ne tik tai, ką fiksuoja mūsų akys, bet ir tos fiksacijos sukeltų įspūdžių transformacijos rezultatas smegenyse; čia dažnai reikia ieškoti ir blogo regėjimo priežasčių. Regėjimo dėka mes suvokiame apie 75 proc. informacijos, taigi mūsų smegenys turi plušėti išsijuosusios, norėdamos perdirbti nesuskaičiuojamus dienos įspūdžius.
Jei mes ilgą laiką varginame savo smegenis, jas apkraudami vizualine informacija, jos pervargsta. Juk daugelis dalykų, kuriuos kasdien turime matyti, nėra labai malonūs (ar nepastebėjote, jog atostogų metu regėjimas pagerėja?). Todėl mūsų smegenys ima „tinginiauti“ – mes išsiblaškome, nesugebame susitelkti, tiesiog ignoruojame gaunamą informaciją. Akys pavargsta, tuomet norisi paprasčiausiai užsimerkti, bet ne – juk reikia dirbti toliau.

Teigiamas judėjimo poveikis akims
Regėjimas susideda iš šešių svarbių etapų, kurie trunka mažiau kaip sekundę:
1. Smegenys periferiniu regėjimu stebi pasaulį, pamato dominantį objektą ir nusprendžia surinkti šiek tiek informacijos apie jį. Akys nebūna nukreiptos tiesiai į objektą.
2. Smegenys nustato objekto santykinę padėtį ir apskaičiuoja trajektoriją ir jėgą, kurios reikia akims nukreipti tiesiai į jį.
3. Smegenys duoda nurodymą akies obuolio raumenims pasukti akis taip, kad jos būtų nukreiptos tiesiai į objektą.
4. Po to smegenys duoda nurodymą krumplyno raumenims sukoncentruoti lęšiukus, kad objektas būtų matomas aiškiau.
5. Smegenys surenka informaciją apie objektą ir įvertina jo svarbumą.
6. Smegenys nusprendžia, ar reaguoti, ar nereaguoti į tą objektą, ir leidžia akims koordinuoti reikiamus kūno judesius.
Akyse nuolat vyksta judėjimas. Ši subtili vibracija vadinama sakadomis arba sakadiniu judėjimu, tik jo dėka mes galime matyti. Tai automatiškas, labai greitas (maždaug 50-150 kartų per sekundę) nesąmoningas akies virpėjimas. Plika akimi mes jo nematome. Sakadinis judėjimas skatina tinklainės nervinių ląstelių veiklą. Žaibiško sakadų judėjimo dėka, pamatytą vaizdą akis perkelia į tinklainę, sukomponuodama jį į visumą.
Per mažai judindami kūną ir akis, sulėtiname sakadų veiklą ir tuomet matome neryškiai. Taigi daugiau judėdami, mes drauge geriname ir savo regėjimą.